[autorius nežinomas]
Važiuoti į Kauną aš nusprendžiau impulsyviai. Impulsas buvo suduotas per trumpąją žinutę mobiliajame telefono aparate ir pasiekė tą mano kūno vietą, kuria vyrai dažniausiai skiriasi nuo moterų. "Atwareek zujkutee 6deni pas mane. Nemuno saloj bus koncas. Mano tewai isware i kaima, paboosim wienee... ;* ," – tąsyk subylojo maniškės trečiosios kartos nokijos ekranas. Skaitydamas žinutę netyčiom pasijutau dislektiku, bet iš jos nuotaikos supratau, jog šio pasiūlymo atmesti negaliu. Tad ilgai nedvejodamas sumaigiau "Geraj" ir nudūlinau į vonią, kurioje paskubomis nusiprausiau ir nusikramčiau nagus.
Po valandos ir aštuoniolikos minučių aš, jau apleidęs ekspresinį autobusą Vilnius-Kaunas-Zarasai, pajutau netyčinį norą grįžti į ką tik minėtą transporto priemonę. Mat Kaune vyko šiojo miesto sporto šventė, o iš patirties ir tarptautinės diplomatijos protokolo vadovėlių žinojau, jog į šventę be dovanų ir derančio kostiumo geriau nevažiuoti. Cigarečių tąkart turėjau, bet šventinio treningo, kurį dėvėdamas kiekvieną pirmadienį išnešu šiukšles, deja, nepasiėmiau. Apmaudas ir gėda sukaustė mano mintis, tad proto atšviežinimui nusprendžiau prasibėgti iki Nemuno salos. Kauniečiai įvertino šiuos mano veiksmus kaip miesto šventės sudedamąją atrakciją. Keletas jų net patys pamėgino parodyti savo sprinterinius sugebėjimus, bet, skirtingai nei aš, jie per kūno kultūros pamokas greičiausiai negauna dešimtukų už ilgąsias distancijas.
Tuo tarpu prie tilto į Nemuno salą būriavosi įvairiausių sričių atletai. Dauguma jų ryškiai buvo davimo ir gavimo į snukį čempionai beigi sidabro medalininkai, tačiau mačiau ir šachmatininkų, kurie su pagarba stebėjo pirmųjų treniruotes. Aš, savo ruožtu, užsiėmiau patogią poziciją prie žalios spalvos kostiumais apsirengusių arbitrų, kurie godžiai stebėjo sunkiaatlečių pratybas, bet griežtai įvertindavo bet kokį viešą dopingo vartojimą. Arbitrai dirbo nepriekaištingai, pateisinau visas jų skirtas technines pražangas, nors teko pastebėti, jog kai kurie iš sportininkų neabejotinai piktnaudžiavo gera teisėjų valia ir buvo aiškiai persivartoję stimuliacinių priemonių. Be kita ko, pastebėjau, kaip nemaža dalis atletų davė šlapimo mėginius už kampo, kiti, matyt, užtikrinti savo organizmo švarumu, palikdavo juos tiesiai ant plytelių.
Man sulaukus savo damos, staiga nutrūko varžybų transliacija, tad teko persikelti į Nemuno salą, kurioje sportininkų garbei jau vyko koncertas. Koncerte dalyvavo dviejų tipų grupės:
1) Tos, kurios nepatiko;
2) Tos, kurių negirdėjau.
Tarp pirmųjų buvo, kaip teigė mano palydovė, ir post punk žvaigždės iš Britanijos. Buvau lengvai suglumintas, nes mano pabrinkę pusrutuliai nesuvedė galų tarp pašto ir pankų, bet sumąsčiau, jog Anglijoje turbūt viskas yra įmanoma – ten net princas gali būti su atlėpusiomis ausimis.
Grįžęs į realybę, akimirksniu sutikau vieną tvarkingai kirptą sportininką, kuris įžūliai bandė pažiūrėti man į akis ir, galiausiai sufokusavęs vaizdą, drėbtelėjo - "Metalistas?!". Nenorėjau su juo sutikti ir buvau beprisistatąs, tačiau peržvelgęs jo paraudusius skruostus, akis, vienu metu žiūrinčias skirtingomis kryptimis, ir bambalį tamsaus rankose, supratau, jog, iš tiesų, Brutalystas yra jis, o man dar reikės padirbėti šioje srityje. Mikliai išsitraukiau savo darbų knygą ir spausdintinėmis raidėmis užsirašiau "TRENINGAS. SALOTINIS. NE MAŽIAU TRIJŲ JUOSTELIŲ".
Pasibaigus koncertui, įvyko masinės eitynės, kurių metu viena iniciatyvių žmonių grupė ėmė rinkti kitų, ne tokių iniciatyvių žmonių mobiliuosius telefonus. Aš, savo ruožtu, prieš darydamas kažkokius sprendimus dėl savosios nokijos atidavimo, bandžiau išsiaiškinti šios organizacijos idėjas, tačiau galiausiai visgi teko duoti savo mobiliojo ryšio priemonę. Vienam veikėjui su ja daviau per akį, kitam - per ausį. Paskui pasirodė žalieji arbitrai ir už grubų žaidimą anuos išvarė į persirengimo kambarį ant ratų, o mane tik įspėjo geltona kortele. Varžybos jiems jau baigėsi, supratau. Tuo tarpu aš ir mano vakaro dama išsikvietėm taksi, intriguojančiu pavadinimu "Apologetas".
Atsidūręs keturių kambarių bute Šilainiuose, supratau, jog už puikų pasirodymą Kaune dabar gausiu medalį...
Važiuoti į Kauną aš nusprendžiau impulsyviai. Impulsas buvo suduotas per trumpąją žinutę mobiliajame telefono aparate ir pasiekė tą mano kūno vietą, kuria vyrai dažniausiai skiriasi nuo moterų. "Atwareek zujkutee 6deni pas mane. Nemuno saloj bus koncas. Mano tewai isware i kaima, paboosim wienee... ;* ," – tąsyk subylojo maniškės trečiosios kartos nokijos ekranas. Skaitydamas žinutę netyčiom pasijutau dislektiku, bet iš jos nuotaikos supratau, jog šio pasiūlymo atmesti negaliu. Tad ilgai nedvejodamas sumaigiau "Geraj" ir nudūlinau į vonią, kurioje paskubomis nusiprausiau ir nusikramčiau nagus.
Po valandos ir aštuoniolikos minučių aš, jau apleidęs ekspresinį autobusą Vilnius-Kaunas-Zarasai, pajutau netyčinį norą grįžti į ką tik minėtą transporto priemonę. Mat Kaune vyko šiojo miesto sporto šventė, o iš patirties ir tarptautinės diplomatijos protokolo vadovėlių žinojau, jog į šventę be dovanų ir derančio kostiumo geriau nevažiuoti. Cigarečių tąkart turėjau, bet šventinio treningo, kurį dėvėdamas kiekvieną pirmadienį išnešu šiukšles, deja, nepasiėmiau. Apmaudas ir gėda sukaustė mano mintis, tad proto atšviežinimui nusprendžiau prasibėgti iki Nemuno salos. Kauniečiai įvertino šiuos mano veiksmus kaip miesto šventės sudedamąją atrakciją. Keletas jų net patys pamėgino parodyti savo sprinterinius sugebėjimus, bet, skirtingai nei aš, jie per kūno kultūros pamokas greičiausiai negauna dešimtukų už ilgąsias distancijas.
Tuo tarpu prie tilto į Nemuno salą būriavosi įvairiausių sričių atletai. Dauguma jų ryškiai buvo davimo ir gavimo į snukį čempionai beigi sidabro medalininkai, tačiau mačiau ir šachmatininkų, kurie su pagarba stebėjo pirmųjų treniruotes. Aš, savo ruožtu, užsiėmiau patogią poziciją prie žalios spalvos kostiumais apsirengusių arbitrų, kurie godžiai stebėjo sunkiaatlečių pratybas, bet griežtai įvertindavo bet kokį viešą dopingo vartojimą. Arbitrai dirbo nepriekaištingai, pateisinau visas jų skirtas technines pražangas, nors teko pastebėti, jog kai kurie iš sportininkų neabejotinai piktnaudžiavo gera teisėjų valia ir buvo aiškiai persivartoję stimuliacinių priemonių. Be kita ko, pastebėjau, kaip nemaža dalis atletų davė šlapimo mėginius už kampo, kiti, matyt, užtikrinti savo organizmo švarumu, palikdavo juos tiesiai ant plytelių.
Man sulaukus savo damos, staiga nutrūko varžybų transliacija, tad teko persikelti į Nemuno salą, kurioje sportininkų garbei jau vyko koncertas. Koncerte dalyvavo dviejų tipų grupės:
1) Tos, kurios nepatiko;
2) Tos, kurių negirdėjau.
Tarp pirmųjų buvo, kaip teigė mano palydovė, ir post punk žvaigždės iš Britanijos. Buvau lengvai suglumintas, nes mano pabrinkę pusrutuliai nesuvedė galų tarp pašto ir pankų, bet sumąsčiau, jog Anglijoje turbūt viskas yra įmanoma – ten net princas gali būti su atlėpusiomis ausimis.
Grįžęs į realybę, akimirksniu sutikau vieną tvarkingai kirptą sportininką, kuris įžūliai bandė pažiūrėti man į akis ir, galiausiai sufokusavęs vaizdą, drėbtelėjo - "Metalistas?!". Nenorėjau su juo sutikti ir buvau beprisistatąs, tačiau peržvelgęs jo paraudusius skruostus, akis, vienu metu žiūrinčias skirtingomis kryptimis, ir bambalį tamsaus rankose, supratau, jog, iš tiesų, Brutalystas yra jis, o man dar reikės padirbėti šioje srityje. Mikliai išsitraukiau savo darbų knygą ir spausdintinėmis raidėmis užsirašiau "TRENINGAS. SALOTINIS. NE MAŽIAU TRIJŲ JUOSTELIŲ".
Pasibaigus koncertui, įvyko masinės eitynės, kurių metu viena iniciatyvių žmonių grupė ėmė rinkti kitų, ne tokių iniciatyvių žmonių mobiliuosius telefonus. Aš, savo ruožtu, prieš darydamas kažkokius sprendimus dėl savosios nokijos atidavimo, bandžiau išsiaiškinti šios organizacijos idėjas, tačiau galiausiai visgi teko duoti savo mobiliojo ryšio priemonę. Vienam veikėjui su ja daviau per akį, kitam - per ausį. Paskui pasirodė žalieji arbitrai ir už grubų žaidimą anuos išvarė į persirengimo kambarį ant ratų, o mane tik įspėjo geltona kortele. Varžybos jiems jau baigėsi, supratau. Tuo tarpu aš ir mano vakaro dama išsikvietėm taksi, intriguojančiu pavadinimu "Apologetas".
Atsidūręs keturių kambarių bute Šilainiuose, supratau, jog už puikų pasirodymą Kaune dabar gausiu medalį...
No comments:
Post a Comment